Dirvožemis

Dirvožemis

Dirvožemis ir jo derlingumo išsaugojimas

Augalams augti būtinas sveikas dirvožemis: jis aprūpina augalus oru, vandeniu, maisto medžiagomis, palaiko juos fiziškai. Todėl nuo to, kaip jūs prižiūrėsite dirvožemį, priklausys auginamų daržovių, vaismedžių, uogų, gėlių ir kitų augalų gyvybingumas bei derlingumas.
Derlingas dirvožemis yra neutralios arba jai artimos reakcijos, jame daug augalams pasisavinti tinkamų medžiagų, pakankamai humuso ir mikroorganizmų.
Dirvožemio derlingumą pagrinde nulemia jo rūšis. Išskiriami šie dirvožemių tipai: smėlis, priesmėlis, priemolis ir molis. Geriausiai augalus auginti priemolyje, nes jame gausu maisto medžiagų, mikroorganizmų. Tačiau tinkamai prižiūrint galima sėkmingai ūkininkauti ir ne tokiuose palankiuose dirvožemiuose.
Smėlingas dirvožemis pasižymi dideliu pralaidumu vandeniui, todėl iš jo greitai išplaunamos maisto medžiagos. Kad padarytumėte jį rišlesnį, galite įterpti molio ir priemolio. Tačiau būtina naudoti ir organines medžiagas: mėšlą, kompostą, durpes, auginti žaliąsias trąšas. Šios medžiagos ne tik apsaugo dirvožemį nuo maisto medžiagų išplovimo, bet ir praturtina skurdų dirvožemį maisto medžiagomis, naudingomis bakterijomis. Smėlingus dirvožemius drėkinkite dažnai, bet ne per daug, kad tik sudrėktų šaknų zona, bet neišsiplautų maisto medžiagos.
Molingas dirvožemis itin greitai suslegiamas, todėl reikia vengti jo suslėgimo, nedirbti, kai jis šlapias, vengti naudoti sunkią žemės ūkio techniką ir vaikščioti ant jo. Tokį dirvožemį dažnai purenkite ir praturtinkite organinėmis medžiagomis, įterpkite smėlio.

Kad išsaugotumėte ir palaikytumėte gerą dirvožemio struktūrą ir derlingumą:
žemę dirbkite reikiamu laiku ir tinkamais įrankiais;
venkite dirvos mindžiojimo ir jos suslėgimo žemės ūkio technika;
mulčiuokite;
taikykite sideralinį pūdymą;
tręškite organinėmis trąšomis;
planuokite sėjomainą;
palaikykite tinkamą augalams augti rūgštingumą.

Žemės dirbimas

Venkite žemę dirbti giliai kastuvu – pagrindinis jūsų įrankis sode turi būti šakės. Dirvos paviršiniame sluoksnyje (humuse) ir po juo gyvena skirtingi mikroorganizmai. Sukasus dirvą kastuvu, dažniausiai šie sluoksniai būna apverčiami, t. y. sukeičiami vietomis. Deguonį mėgstančios humuso bakterijos patenka į apatinį sluoksnį, kuriame negali išgyventi ir neretai žūva. Kitos migruoja į paviršių, tačiau palengva, todėl praeina ne viena savaitė, kol atsistato pažeistas dirvos mikroorganizmų gyvybingumas. Be to, sukasus smėlingą dirvą, pagreitėja organinių medžiagų irimas, todėl sumažėja dirvos derlingumas.
Įdirbama žemė turi būti pakankamaii drėgna, tačiau nepermirkusi ir ne sausa. Laistykite dirvožemį rytais, nuo saulės patekėjimo iki 10 valandos, ir vakarais – po 20 valandos. Liejamas vanduo jokiu būdu neturi būti šaltas.
Neatidėliokite žemės tvarkymo darbų rudenį – gali per daug prilyti ir žemė pasidarys netinkama įdirbti.

Žemės suslėgimas

Žemės derlingumą neigiamai veikia suslėgimas. Vaikščiojant ant dirvos ar naudojant žemės ūkio techniką, ji susmenga, sukietėja ir pasidaro nepralaidi vandeniui bei deguoniui. Dėl šių priežasčių dirva tampa netinkama nai augalams, nei dirvos mikroorganizmams gyventi. Ypač pakenkia šlapios dirvos suspaudimas, nes tokios dirvos dalelės lengvai viena su kita sulimpa ir ji itin stipriai suslegiama.
Daržą padalykite į siauras lysves – nereikės mindyti dirvos.

Dirvožemio rūgštingumo reguliavimas

Dirvožemio rūgštingumui turi įtakos karbonatingo sluoksnio gylis. Jei jis yra negiliai, 40–50 cm gylyje, viršutinių dirvožemio sluoksnių rūgštingumas bus artimas neutraliam, jei giliau – rūgštesnis.
Dirvožemio rūgštingumą apibūdina jo pH (nuo 1 iki 14 skalė): pH 1–6 žymi rūgščią, pH 8–14 šarminę terpes, o pH 7 laikomas neutraliu.
Dauguma kultūrinių augalai normaliai augti ir derėti gali tik nerūgščiose dirvose, todėl mažesnio nei pH 5 dirvožemius reikia kalkinti. Kalkinant maisto medžiagos pasidaro geriau prieinamos augalų šaknims, pagerinama mikroorganizmų veikla (aktyvinami jų fermentai). Dirvožemio rūgštingumas turi didelę įtaką ir mikroorganizmų gausumui. Dirvožemiuose, kurių pH mažesnis nei 5, atmosferos azotą įjungiančių bakterijų beveik nėra (išskyrus lubino gumbelines bakterijas). Rūgščiame dirvožemyje mažiau ir kitų bakterijų, lėčiau skaidomos augalų liekanos, todėl kartu pablogėja ir augalų mityba. Augalai, negaunantys reikiamų maisto medžiagų, būna silpni, juos greičiau pažeidžia ligos ir kenkėjai.
Sode rūgštų dirvožemį jums gali padėti atpažinti tam tikri, rūgštų dirvožemį mėgstantys augalai: dirviniai kežiai, vienmetės klestenės, dirviniai asiūkliai, smulkiosios rūgštynės, dirviniai ridikai. Jeigu radote savo sode tokių augalų, žinokite, kad reikia dirvą kalkinti. Tikslų dirvožemio rūgštingumo laipsnį ir reikalingą kalkių kiekį nustatinėja Lietuvos žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centras.
Kalkinti tinka klintmilčiai, dolomitmilčiai, degtos (negesintos), gesintos kalkės, medžių ir durpių pelenai. Negesintos kalkės naudojamos retai, prieš tręšiant jas geriau nugesinti.
Lietuvos dirvožemiams kalkinti rekomenduojamos šios kalkių normos (gryno kalcio karbonato kg/a).
Atskiros kalkinės medžiagos apskaičiuojamos pagal tokius koeficientus: malti klintmilčiai ir dolomitmilčiai – 1,2, degtos kalkės – 0,8, medžio ir durpių pelenai – 2,5.  Jei dirvožemiai užmirkę, kalkių norma dvigubinama  20 proc.
Kalkinti galima ištisus metus. Išbėrę kalkes ant dirvos, kuo tolygiau permaišykite jas su dirva (kitaip mažėja kalkių efektyvumas) ir negiliai įkaskite. Degtų ir gesintų kalkių nenaudokite kartu su mėšlu, nes prarasite vertingą azotą, kuris, susidarius amoniakui, išgaruos iš dirvožemio. Klintmilčius ir dolomitmilčius galite naudoti kartu su mėšlu.
Didelis ir ypač vienkartinis kalkių kiekis yra kenksmingas, todėl kalkinkite saikingai.

SB Rapsas